Kieno rankose slypi ateitis
„Pritraukiame ne tai, ką mąstome, o tai, kas esame patys”, – sako tarologė Lina Balsė. Todėl burdama kortomis ji būtinai žiūri į patį žmogų, skatindama jį būti atsakingu už savo gyvenimą ir pasirinkimus. nes ateitis, kaip pastebi Lina, nėra iškalta akmenyje – mes patys ją kuriame, į pagalbą kartais pasikviesdami būrėjus, kortas ir įvairius ritualus.
Ar reikalingas būrėjo darbui pašaukimas, ar jo galima išmokti kaip ir bet kokio amato?
manau, kad išmokti burti kortomis gali beveik visi. Norint suprasti kortas, reikia ir logikos, ir simbolinio mąstymo. Tačiau nuo kiekvieno žmogaus priklausys, kaip tas būrimas vyks. Teisingo ar klaidingo būdo nėra. Kiekviena profesionali būrėja ar tik mėgėja turi savo stilių, kuris leidžia gauti teisingą informaciją jos suvokimą ir mąstymą geriausiai atitinkančiu būdu. Tarkime, mano mamos mąstymas yra labai logiškas ir konkretus. Aš bandžiau ją išmokyti burti ir nustebau, kad ji kortas interpretuoja visiškai kitaip negu aš. man tai buvo geriausia pamoka, kad kiek yra žmonių, tiek bus ir būdų atlikti tą patį darbą. Tikiu, kad visi galėtų ir netgi kiekvienam būtų naudinga mokėti interpretuoti kortas sau patiems. tai panašiai kaip gaminti valgyti, kaip pagrindiniai psichologiniai įgūdžiai, kurių reikia bendraujant su kitais, norint suprasti juos ir save. Pagalbininkas ir patarėjas gyvenimo labirintuose praverstų visiems.
Dauguma būrėją įsivaizduoja kaip skaromis apsigaubusią paslaptingą moterį, galinčią pasakyti, kas bus ateityje. O kokia yra šiuolaikinė būrėja ir ką ji iš tiesų gali?
Kiek yra būrėjų, tiek yra ir darbo metodų, požiūrių, kam tai reikalinga ir naudinga, kaip šį darbą atlikti. Apskritai – ar tai yra darbas, ar pramoga, ar pasakų sekimas. mano pačios suvokimas apie tai, ką žmonėms duodu, labai keitėsi. Taro kortas atradau būdama 15-16 metų ir nuo tada jas studijavau, mokiausi, kol galų gale supratau, kad šiam užsiėmimui atidaviau gerokai daugiau laiko negu pagrindinėms studijoms kolegijoje. Iš pradžių dėliojau kortas artimiesiems, o nuo 2007-įjį – visiems žmonėms. kai tik pradėjau burti, atrodė, kad svarbiausia yra išpranašauti ateitį, pasakyti, kas bus. Orientavausi tik į ateitį, dabartis manęs nedomino. Tuomet lauki – išsipildys ar ne… ir pagal tai vertini, ar gerai išbūrei, sugebi tą daryti, ar ne. Iš tiesų tai pats primityviausias būrimo suvokimas – išpranašauti ateitį. Vėliau pradėjau mąstyti – kodėl dalis tų būrimų neišsipildo? Ir suvokiau, kad ateitis nėra iškalta akmenyje: kiekviena detalė nėra nulemta iš anksto, žmogus turi laisvą valią, pasirinkimą, kaip elgtis. Ir tie žmogaus pasirinkimai formuoja jo ateitį – galbūt ne visą, bet tam tikrą gyvenimo etapą.
O kaip tada žmogaus karma? Ar jūs jos nepripažįstate?
Karma yra, bet ji nenulemia kiekvienos smulkmenos gyvenime. Tiesą sakant, karminiai dalykai labai aiškiai matosi kortose. Jos krinta kitokios ir būna akivaizdu, kad tam tikrose situacijose veikia aukštesnės jėgos, kurių negali apeiti. Visgi dažniau kortos rodo eilinę situaciją, kurioje žmogaus pasirinkimai yra svarbiausi ir dėl jų formuojasi pasekmės.
Ar kortos gali parodyti, kaip geriau pasirinkti, pasielgti?
Taip, be abejo gali. Tai ir buvo mano, kaip būrėjos, naujas darbo etapas – analizuoti dabartį, vertinti pasirinkimo galimybes, akcentuoti, kokios aplinkybės yra dabar, kas vyksta, kokie galimi sprendimai, ką kiekvienas jų atneštų. Pavyzdžiui, ateina mergina ir klausia :” Turiu du vaikinus, su kuriuo man draugauti? Su kuriuo geriau sutarsiu, su kuriuo būsiu laimingesnė?” Bet galų gale sprendimą turi priimti pats žmogus, kortos gali tik patarti. Manau, kad toks yra atsakingas darbas su žmonėmis, kurie nelaukia, kad gyvenimas jiems „nutiks” – jie renkasi ir prašo padėti pasirinkti geriau.
Kartais žmonės iš būrėjos tikisi sulaukti vieno aiškaus patarimo, kaip elgtis. Ar visada tai įmanoma?
Jeigu žmogui būrėja išpranašauja tik vieną ateities liniją, tai gali tapti jo apribojimu. Yra gana daug būrėjų, kurios nupasakoja labiausiai tikėtiną ateities scenarijų, nulemtą praeities ir dabarties sprendimų bei aplinkybių. Visada yra tas labiausiai tikėtinas kelias, bet žmogus gali iš jo išsukti – laisva valia mums tai leidžia. Be to, vienintelio kelio nurodymas žmogų užprogramuoja. Kartais, jeigu kortos rodo, kad nieko gero nenusimato, geriau paraginti žmogų nuklysti iš dabartinio gyvenimo kelio, užuot nuteikus jį nelaimingai lemčiai.
Būna ir taip, kad žmonės prašo patarimo, kaip elgtis, tačiau iš kortų matau, kad vieno paprasto sprendimo nėra. Atrodo, jiems visi keliai į geresnį gyvenimą uždaryti. Kaip tuomet elgtis? Atsakymo iki šiol neturiu. Mąstau – kodėl vieniems žmonėms yra daug pasirinkimo galimybių, visi gana sėkmingi, o kitiems – iš viso nėra? Tuomet priežasties ieškau ne ateityje ar dabartyje, o pačiame žmoguje. Taip mano tikslas pasidarė dar kitoks – padėti žmogui suprasti, pažinti save: kokios yra jo savybės, kokie poreikiai ir polinkiai. Populiaru sakyti, kad pritraukiame tai, ką mąstome. Tačiau tai nevisiškai tiesa. Paviršutiniškas mąstymas apie gerus dalykus apčiuopiamo rezultato neduos. Pritraukiame tai, kas esame.
Su kokiomis problemomis dažniausiai ateina žmonės?
Dauguma klausimų būna apie meilę. tai ir sudėtinga, ir paprasta tema. Dažniausiai moterys klausia – kada aš sutiksiu tą vienintelį? kai kurios dar apskritai nėra turėjusios jokio partnerio, kitas paliko, trečioms santykiai nesiklostė ir pačios juos nutraukė… Žiūrime kortas ir aiškinamės – kodėl jos nesutinka? Nejaugi nėra iš tiek vyrų gerų ir patikimų draugų? Kartą forume radau aštuonerių metukų mergaitės klausimą: „Kaip man užkerėti patinkantį berniuką? Jis debilas, bet aš vis tiek jį myliu.” Jau tokių metų pradedama išgyventi, kentėti ir sukaupiama neigiama santykių su priešinga lytimi patirtis. O kai ateina laikas kurti rimtus santykius, žmonėms su tokia patirtimi būna labai sudėtinga tą padaryti. kai kortų nepakanka rasti galimą problemos sprendimą, ieškome gilesnių priežasčių, kodėl vienišiai neranda antrosios pusės. Tuomet tenka analizuoti žmogaus pasaulėžiūrą, kaip jis save vertina, ko tikisi iš santykių, kur daro klaidų. Galbūt susikurtas mylimojo idealas yra neteisingas, netinkamas?
Kaip gelbėjate tokius nelaimėlius?
Pažinti žmogų ir numatyti jam tinkamą partnerį padeda numerologija. Padedant švytuoklei galima įvertinti ir pakoreguoti kliento energetinę būseną, parinkti talismaną. Yra labai daug būdų, kiekvienas būrėjas renkasi tuos, kuriuos geriausiai išmano. Aš atlieku reiki energetinio harmonizavimo seansus ir maginius ritualus. Kartais žmonės prašo pasakyti kurio nors metodo patikimumą – ar tikrai jis padės ir kiek tai veiksminga. tačiau tai priklauso ne tik nuo paties ritualo, bet ir nuo individualios situacijos. Būna taip, kad užsibrėžtam tikslui pasiekti vidinės žmogaus savybės yra palankios, o būna ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, žmogus dirba darbą, kur alga priklauso nuo pasiektų rezultatų, ir kelis mėnesius jam labai nesiseka. Atėjęs jis prašo pinigus pritraukiančio ritualo. Jis gali nieko nesakyti apie darbą, bet jeigu yra tokios aplinkybės, kurios leidžia tų pinigų uždirbti, tai maginis ritualas bus veiksmingas – jam pasipils užsakymai, kurie atneš pinigų. Kita vertus, jeigu žmogus jaučiasi nelaimingas, nes nori būti labai turtingas, tačiau nėra tam reikiamų išorinių aplinkybių ir vidinių savybių (nebaigęs mokslų, nekomunikabilus, trūksta loginio mąstymo ir pan.) tai maginis ritualas gali netgi sustiprinti tą būseną, kurioje jis yra, taip ragindamas kažką keisti savyje. Dar kitas variantas, kai žmogaus karma yra tokia, kad jam skirta šį gyvenimą, ar net kelis, būti skurdžiumi. nereikia į tokias situacijas žiūrėti kaip į bausmę. tai ne bausmė, o pamoka, skirta asmenybei tobulėti. Ji gali būti išmokta per tam tikrą gyvenimo tarpsnį, per visą gyvenimą. tokiu atveju jokie ritualai nepadės, netgi gali pakenkti, paaštrinti problemą – vėlgi spartinant pamokos įsisavinimą. Be to, reikia atminti, kad už viską mokame tam tikrą kainą. Jeigu ritualu „išprašysime” tai, ko jums neduoda turėti, susimokėsite už tai kitais būdais, pavyzdžiui , sveikata, gal dar ku… Jeigu matau, kad žmogui ritualas gali pakenkti, stengiuosi jį visiškai nuo to atkalbėti. Atsisakau daryti bet kokį maginį poveikį, jeigu kortos atskleidžia, kad tai yra karminių pamokų sukurta situacija.
Ar dažnai tenka atsisakyti burti? Kodėl?
Taip, dažnai. Kortomis atsisakau burti tuomet, kai klausiama ne apie save, o apie trečiąjį asmenį: ką jis galvoja, ką jaučia, ką ketina daryti, kas jo laukia ir pan. Mamos ypač mėgsta smalsauti, kaip seksis jų suaugusiems vaikams, vaikų šeimoms. Etika man neleidžia atsakinėti į tokius klausimus. tačiau jeigu kalbama apie dviejų žmonių santykius, tarkime, mergina sprendžia, ar tekėti už vaikino, ar jis tinkamas partneris, ar bus su juo laiminga, tuomet kortomis galima pasidomėti apie jo vaidmenį jos gyvenime, kaip klostytųsi jų bendra ateitis. Ritualais taip pat nedarau nieko, kas atneštų kam nors blogį, skausmą. neseniai į mane kreipėsi moteris prašydama išskirti kitą šeimą, kad vyriškis atitektų jai. Griežta i atsisakiau. Tai jau juodoji magija. Ji ir suprantama kaip kito asmens laisvos valios pažeidimas. Net jeigu linki jam gero, tarkime, mama prašo, kad sūnui sektųsi ir meilėje, ir versle, jeigu tai bus atliekama prieš to žmogaus valią, tai bus juodoji magija, kuria aš neužsiimu.
Vis dėl to džiaugiuosi, kad daugėja žmonių, kurie ateina pas mane ( arba grįžta kartą jau apsilankę), klausdami ne kas jų laukia, o ką pasirinkti, kas jiems būtų palankiausia. Neseniai buvau maloniai nustebinta sulaukusi klausimo: „Ko man ir jam iš santykių reikia?” Toks sąmoningumas mane labai džiugina.
Straipsnis “Kieno rankose slypi ateitis” publikuotas žurnale Prie Kavos. Magija ir Burtai. 2012 m. Nr 4. Straipsnio autorė Ramutė Šulčienė
Sveika Viktorija, gyvenime nėra vien juodų ar vien baltų dalykų, visiškai kraštutinių padėčių likimo ir laisvos valios spektre. Visi kažkiek esame valdomi likimo, kažkiek gyvenimą kuriame savo laisva valia. Astrologijoje laikoma jog žmogui laisvos valios duota apie 30 proc ir tai labai daug jei pagalvotume apie 30 proc pakeistą trajektoriją – per ilgesnį laiką nuo pradžnio numatyto galutinio taško galima nutolti labai stipriai. Bėda tik tame, jog dauguma žmonių laisva valia tesinaudoja maždaug 5 procentais, esame įpročių (elgesio, mąstymo, emocinių reakcijų) vergai, patys tai pripažįstame, o kai kurie net didžiuojasi tuo, kad niekada nekeičia savo įpročių ir nuostatų.
Į tuos kelis vyrus galima žiūrėti iš labai skirtingų pozicijų. Nesąmoningas žmogus, įpročio vergas gal bus nepastovus santykiuose, neištikimas, nepatikimas, pakeis kelis sutuoktinius vis jais nusivildamas ir ieškodamas geresnio, pats/pati likdama tam pačiam lygyje ir gal neverta geresnio. Sąmoningas ir tobulėjantis žmogus gali patirti laimingą sąjungą iš kurios su partneriu kažkuriuo metu išaugs, gyvenimo keliai išsiskirs, tačiau bendras kelionės etapas bus praturtinęs abu. Jie vienas kitą paleis be pykčio ir su dėkingumu už vienas kitam duotas pamokas, o po kurio laiko sutiks kitą asmenį, tinkamiausią tam tikrai gyvenimo ir asmenybės tobulėjimo atkarpai. Ir visą tą laiką, per visas permainas gali būti pereita su meile, be pretenzijų, žinant, kad esi vedama tau geriausiu keliu.
„kodel mes mylime ,o musu ne ,arba atvirksciai mus myli mes ne?”
Todėl,kad mes renkamės, ką mylėt, kam paskirti save ir dovanoti. Jeigu kitas nepasirinko-tai ir nebus abipusės meilės auginimo, nebent vienpusis susižavėjimas, potraukis, egoizmas, idealizavimas, svajojimas, įsimylėjimas..oi:)
Tikrai, kartais „likimas kazka ikisa”, o kas iš to išeis-bus matyt:) Įdomu stebėt įvykių sekas savajam gyvenime-jei nebūtų vieno įvykio-tai nebūtų ir kito:)
VISKAS Į GERA!
Kiekvienam savas kelias..
Tarologe Lina, o ar gali būt, kad tarkim moteriai skirta pagyventi/užmegzti ilgalaikes draugystes/susituokti su keliais vyrais ir viskas? daryk tu ką nori-kitaip nebus, net jei ir keistum elgesį?
Sveika Pesimiste, išties įdomu su tom meilėm. Bet aš norėčiau atskirti įsimylėjimą, emocijų audrą ir cheminį smegenų disbalansą, nuo tikros brandžios meilės. Kai žmonės tuokiasi iš įsimylėjimo natūralu, kad po kurio laiko jie grįžta į normalią būseną, euforija praeina ir jei tik ant jos buvo sukurti santykiai, tuomet ateina didelis nusivylimas. Galima aišku visą šį laiką kurti tikrą meilę paremtą pagarbą vienas kitam, vienas kito priėmimu tokiais, kokie yra, rūpinimusi, žavėjimusi. Bet dideliai daliai žmonių tam tiesiog trūksta psichologinės ir emocinės brandos, gyvename egoizmo amžiuje, kai tiesiog norisi, kad kitas žmogus atitiktų turimus idealus ir lūkesčius, būtų tuo, kuo norima jį matyti ir dovanotų laimę, tuo atstumiant tikrąjį žmogų, kuris yra šalia.
Tie, kurie tuokiasi iš pareigos, pas ką priimtos tėvų suorganizuotos vestuvės gali remtis tuo, kad tėvai juos pažinodami parinko gerą ir tinkamą jaunikį ar nuotaką ir tiesiog iš pat karto nuo sutuoktuvių kurti brandžią meilę žinant, kad teks su tuo žmogumi praleisti visą gyvenimą. Juk tose kultūrose skyrybos nėra labai priimtas dalykas. Va ir pastangų daugiau įdedama, kad sukurti meilę ir laimingą gyvenimą, nes alternatyva pakankamai nepatraukli ir verčia pasistengti. O pas mus kai kas antra pora skiriasi atrodo kas čia tokio, neįtiko man žmogus, nepatenkino mano idealų, kam čia dar stengtis, galima susirasti kitą.
Idomus Rasos ir Linos pamastymai apie meile…
Man atrodo, kad likimas suzaidzia svarbiausia vaidmeni. Zinau viena mergina, kuri istekejo tevu spaudziama, nes jau buvo brandesnio amziaus, bet nemyledama( susidariau ispudi, net jo nekesdama). Per vestuves ji verke ir verke, net skaudu buvo jose dalyvauti. Galvojau, kaip ziauru versti zmogu taip kenteti. Ir ka jus galvojate? Dabar ji del jo viska padarytu ir dekoja tevams, kad priverte uz jo teketi. Pasirodo, jis savo kantrybe ir savo meile, iziebe joje ta pati jausma. Abu labai labai laimingi. Kaip tai suprasti? Jie likimu buvo skirti vienas kitam ? Jei ji uz jo nebutu istekejusi, tai gal niekad ir nepatirtu to dziaugsmo gyvenime. Kiti kuria gyvenima budami meiles euforijoje, sakydami, kad jaucia, jog tai tas vienintelis likimo skirtasis, o po metu skiriasi. Kai kuriose Azijos, arabu saliu tradicijose nera net tokio dalyko kaip 2-ju zmoniu isimylejimas, jie vedasi net niekada nemate vienas kito. Teko bendrauti su viena tokia pora is Bangladeso, maciau didziausia meile ir pagarba vienas kitam. Tai kaip gi yra su ta meile…
As ir manau ,kad viskas yra jau nulemta ,nes kartais nei ieskai nei ka o tau nachaliskai likimas kazka ikisa .
As vis gi manau, kad kazkoks likimas yra numatytas kiekvienam, tik darydami sprendimus, ta likima galime pasiekti skirtingais keliais-lengvesniu ar sunkesniu. Juk kartais buna, kad ko nors beprotiskai sieki, nesiseka, bet tu vis tiek sieki, galu gale gauni tai, bet nejauti pasitenkinimo, kaip tik tampi nelaimingesnis. Vadinasi, nelemtas buvo tau tas siekis. Esu turejus tokiu pamoku. Gyvenime yra zenklu, kuriuos mes ignoruojam ar nepastebim ir taip isklystam is mums skirto kelio, o grizimas i ji buna sunkus ir skausmingas. Vadinu tai klaidom.
O kas del meiles, tai sutinku, kad tai turi buti nesavanaudiskas jausmas, pirmiausiai rupinimasis mylimojo laime. Mano mylimasis ta pamirso savanaudisku paskatu vedimas. Tapau be galo nelaiminga. Taip skaudziai verkdavau, kad regis, mirsiu. Niekada nebuvau verksne, bet prisiminus, kad del jo paukojau viska, o atgal negavau nieko kas buvo zadeta-skaudu. Bet tas jo savanaudiskumas jam laimes ir gi neatnese ir matau, kad po truputi atsisuka pries ji pati. Tik manes tas laimingesnes nedaro.
Geras straipsnis,patiko paskaityti.Aciu
Tai ,kad as nuo vaikystes tuos katinus laikau ,maza juos temdavau i namus su krauju viena kate vidurevo ,ta pagyzdiau ,po to buvo kitas askaridem veme as nuo jo neuzsikreciau ,o kai pagalvojau galejai laisvai uzsikrest ,bet jis mire nezinau net nuo ko gal nuo tu kirmeliu ,nes tais tarybineis laikais ,da maza buvau ,o jau gyvunus globojau ,nu bet sito isbandymo neatlaikiau ,nu as jo nenuzuzdiau ,ma jau per baisu nuzudyt nei paleist kazkur gal jis rado kita seiminka ir jam ten buvo gerai.,nes as vis ant nuotraukos tikrindavau su virgulem ar jis gyvas rode gyvas tik po kiek laiko virgules susikryzevo ,o tai reiske ,kad jau negyvas nu as domiuosi tais dalykais,ezoterineis.
nors tinklapis ir ne apie gyvūnus, bet kadangi turiu patirties gydant katinui grybelį, tai noriu pasakyti, kad nieko baisaus tame nėra ir jis tikrai yra išgydomas. Žinoma reikia kantrybės – aš saviškį apie 2 metus gydžiau, kol jis pilnai pasveiko. Bet katinėlis to vertas. Ir šeimoje pas mus niekas grybeliu nesusirgo. Manau, kad pas jus šį kartą suveikė dėsnis – ko labiausiai bijai – tas ir atsitinka.
Bet jau daug metu as maitinu ,laukinius katinus ir sunis niekad neismetu i siukliu deze nei kaulu pvz. vistos viska nesu i pievutes ir zinau ,kad ten katinai ar sunys ras,dar ir sasysku jiem nuperku ,nu kad kazkiek atpirkt ta nuodeme.Ir daug zmoniu isauklejau ,kad maitintu juos viena kaimyne reke ant manes sako ko cia seri as jai sakau sotus alkano neuzjaucia sakau pati sedi siltai bute visko privalgius ir dar gaili ,kad as tuos katinus mautinu sakau ir pati maitink ,tai tikrai pradejo jau 4 zmones per mane juos maitint.
As tai save ezdiau del to ,kad mano katinas susirgo grybelio liga ir as jo negalejau uzmigdyti ir neturejau tada pinigu jo gydymui dar ir pati ta jo liga susirgau nu ten buvo grybelis ,o ji istept tepalais jau banzdiau tabletem ji seriau o vistiek tas grybelis buvo ir dar man jis uzejo ir i nagus nu tada tai as issigandau ir ji isveziau i kita rajona verkiau ,kad ne tas zodis tai darydama po to naktim nemiegojau vergdavau ,kad as ji isveziau melzdiaus net uz ji puse metu vergdama po puses metu susapnavau ,kad katinas man sako ,bet as jo nematau sako tu neverk man viskas yra gerai ,nu tada nurimau,bet sau pasakiau ,kad gyvenime pas mane nebus jiokiu katinu jiokiu gyvunu ,nes as neislaikau isbandymo.Praaina 6 metai dukra vergdama atnesa man katina ir sako mama laikykim as priesinuosi sakau ar pameni ka mes padareme sakau vel nori ,kad tas butu ,nu as juodai nepriemiau to katino ,nu bet katinas vistiek liko pas mus ir po kiek laiko as vel sapnuoju sapna ,kad man sitas naujas katinas vel sako as esu tas katinas kur tada buvau .Nu as galvoju ,kad renkarnavosi tas mano katinas i sita ir vel pas mane atkelevo.Tai del to as save ezdiau ,kad as nesugebu tu isbandymu islaikyt aisku as needu ,bet atgailauju .
Ir už tokį savęs skriaudimą bei prievartą prieš save laukia bausmė, nes aplinkybės neverčia, tik patys nusistatom sau tokius prioritetus ir išsikeliam tokius, kad paskiau prievartaujam savo širdį ir sielą jų siekdami. Man atrodo, kad tik įsimylėjimai būna vienpusiai ir tas myliu, noriu, negaliu yra egoizmo bei noro turėti, gauti iš kito žmogaus malonumą apraiška, o ne tai, kas būtų verta kilnaus žodžio Meilė. Tikra brandi Meilė visuomet tik abipusė – dviejų žmonių kartu per laiką ir išbandymus subrandintas brangiausias vaisius. Aišku yra išimčių, yra sudėtingų karminių situacijų, bet daugeliu atveju jei išanalizuoti ar tariama meilė yra kilni meilė ir rūpinimasis kito žmogaus laime kaip sava, ar egoistinis noras gauti iš jo/jos laimę, turėti jį/ją tuomet paaiškės jog mums dar tobulėti ir tobulėti patiems, o ne meilės burtais antrąją pusę pavadėliu prisirišinėti.
Ydomus cia straipsnis patiko.Tik man iskyla pastoviai tokie klausimai ,kodel mes mylime ,o musu ne ,arba atvirksciai mus myli mes ne.Atrodo logiskai galetum mylet ,nu ,bet yra toks posakis sirzdiai neisakysi.Arba mylekim save ,nu jai kartais ir saves nemyli ar del ko save grauzi ,kad va situacija priverte taip pasielgt ,o sirdis plyso kai ta darei,nu buna kad gyvenme tave vercia aplinkybes taip elgtis.