Kaip sužinoti savo lemtį?

Ar gyvename pagal iš anksto numatytą scenarijų? Tarologė, svetainės www.taroskopai.lt įkūrėja, Lina Balsė mano, kad likimas nėra surežisuotas lyg filmas. Tai veikiau misija, kurią siela trokšta įvykdyti, o numatyti gyvenimo įvykiai gali keistis, priklausomai nuo asmens valios.

Daug kalbama apie lemtį. Kaip manote, ar ji apskritai egzistuoja?

Tikiu, kad kiekviena siela į Žemę ateina turėdama tam tikrą planą ar misiją. Yra įvairių teorijų apie tai, kad siela pati pasirenka, kokių nori gauti patirčių, pamokų, arba kad yra kažkas, kas padeda apsvarstyti bei įvertinti buvusį gyvenimą ir suplanuoti kitą. Galbūt pats Kūrėjas atsiunčia mus su tam tikromis užduotimis. Žmogus negimsta lyg švari lenta. Turintys kelis vaikus gali patvirtinti, kad kiekvienas gimė turėdamas savitą temperamentą, polinkius, poreikius, kurie vienaip ar kitaip kreipia mažo žmogučio likimą.

Kas yra likimas?

Daugelis jį įsivaizduoja kaip kažkieno parašytą ir jiems duotą tik suvaidinti kino scenarijų. Esą jame aprašyti visi jiems nutiksiantys įvykiai. Toks požiūris labai žlugdo ir demotyvuoja. Aš likimą suvokiu kaip neatsiejamai susijusį su asmenybe ir charakteriu. Iš mūsų charakterio kyla mintys, emocijos, žodžiai, sprendimai, poelgiai, pasekmės ir t. t. Planuodama savo būsimą gyvenimą siela kuria ne taktinį, o strateginį planą. Ji numato svarbiausią tikslą – siekia gauti kažkokią patirtį ir galimybę išreikšti save tam tikru būdu, pavyzdžiui, patirti save kaip atleidžiančią, mylinčią, dosnią, pasiaukojančią, drąsią. Tam numato reikalingas aplinkybes.

Taigi likimas yra ne konkretūs numatyti įvykiai. Įvykiai labiausiai kintama plano dalis. Labai dažnai matau Taro kortose, kad žmogui sužinojus apie jo laukiančius įvykius ir kažką savyje pakeitus, tie įvykiai neišsipildo. Likimas – tai misija, kurią siela trokšta įvykdyti, t. y. išreikšti save tam tikru būdu. Dažniausiai tam reikia išsigydyti traumas, įgyti tam tikrų savybių. Ir turime užtektinai laisvės eiti tiesiausiu keliu siekdami to arba priešintis. Bet kuriuo atveju bus surežisuotos reikiamos aplinkybės, patirtys, įvykiai, kurių prireiks einant sielos numatyto tikslo link.

Dauguma tiki ir Dievu, ir likimu. Ar tai suderinama?

Žinoma, kad taip. Galima prisiminti biblines istorijas, kaip pats Dievas skiria kokiam nors žmogui tam tikrą užduotį, kartu ir likimą. Pavyzdžiui, kaip pavirtęs degančiu krūmu Mozei liepė išvesti žydus iš Egipto, išlaisvinti juos iš vergijos. Likimas iš esmės yra misija, užduotis, ką reikia nuveikti, ir kartu savybės, kurių tenka įgyti, kad tai pajėgtum atlikti.

Kas yra likimo ženklai? Kas juos siunčia?

Tikriausiai viskas yra likimo ženklai. Mūsų siela pritraukia žmones, aplinkybes, galimybes, iššūkius, kurių reikia jos misijai realizuoti. Taigi visą savo gyvenimą galime skaityti kaip ženklą, atkreipti dėmesį, ar dabartiniame kelyje ir situacijoje sulaukiame daug palaikymo, ar mus stumia iš ten, ar gauname pozityvių iššūkių, kurie padeda, skatina, verčia įveikti savo kompleksus, ar stabdo kone mūro siena.

Kokiais likimo ženklais tikėti verta, o kuriuos galima ignoruoti?

Aš linkusi nekreipti dėmesio į tipinius prietarus, mylėti visų spalvų kates ir žiūrėti ten, kur išties gaunamas atgalinis ryšys. Patogiausia vertinti savo gyvenimą kaip veidrodį, atspindintį tai, kas esame, ką turime viduje. Jeigu persekioja smulkios nesėkmės ir nelaimės, viskas krinta iš rankų, patariu ne pradėti raganų medžioklę, ieškant, kas nužiūrėjo, o pirmiausia atkreipti dėmesį į savo vidinę būseną. Galbūt žmogus jaučia didelę įtampą ir stresą, todėl yra išsiblaškęs, dirglus, nekoordinuotas, skuba ir aiškiai nemąsto. Gal nervų sistemos įtampa kyla dėl kažkokių mineralinių medžiagų ir vitaminų trūkumo organizme ir pan.

Likimo ženklų reikia ieškoti ar jie ateina savaime?

Jų egzistuoja nuolatos. Likimo ženklai – viskas, kas mus supa. Tai ne kažkokie mistiniai ženklai, o kasdienio gyvenimo aplinkybės. Tačiau atsakymas neturi prasmės be klausimo, tad atsakymą įsisąmoniname tik suformulavę klausimą. Pavyzdžiui, jeigu jaunuolis, keliaudamas į parduotuvę, mąsto apie pirkinių sąrašą, ir vėjas jam tiesiai į veidą bloškia plakatą, kuriame kviečiama dirbti savanoriu kažkokioje organizacijoje, jis jį paprasčiausiai numes į šalį. Bet jei eidamas mąsto apie tolesnį savo kelią baigus studijas, svarsto, ar eiti dirbti pas dėdę, vykti į užsienį, o gal tęsti studijas, tas plakatas, sutapęs su klausimu, jam bus atsakymas, ir jis nuspręs kurį laiką padirbėti savanoriu, o vėliau ši patirtis jam pravers gyvenime.

Panašų principą galima taikyti renkantis antrąją pusę. Dabar tos paieškos ir pasirinkimas visiems yra didelė problema, nes žmonės mano, kad yra jiems skirtas vienintelis (-ė) ir turi jį rasti, teisingai pasirinkti. Pritraukiame tik tokius žmones, kurie atitinka mus ir kurių vibracijos dera su mūsiškėmis, todėl klaidų apskritai nebūna. Jeigu užsimezgė pažintis, atsirado jausmas, nesvarbu, ar tie santykiai bus harmoningi ar ne, būtent tokį žmogų pritraukėte ir jis šiuo metu yra jums skirtasis. Per buvimo su juo patirtį galite pažinti save bei suprasti, kuo jį pritraukėte, įvertinti, ar tikrai to norite, ar kažką reikia keisti. Viskas paprasta. Kai asmuo yra pasirengęs turėti santykius, jis siunčia Visatai mintį, kad nori rasti šiuo metu sau tinkamiausią partnerį, ir priima tą, kuris ateina. Nelikus dvejonių galima ramiai pasišvęsti šiems santykiams puoselėti ir tobulėti patiems. Akivaizdu, kad šiais laikais praktikuojamas vis kito, tinkamesnio žmogaus, ieškojimas, mažai pasiteisina. Išklausiau daug istorijų, kaip moterys nuolatos pasirenka panašius vyrus, tuomet vėl patiria panašių iššūkių. Nuo gyvenimo pamokų niekur nepabėgsime, geriau nė nešvaistyti tam laiko.

Kur ieškoti atsakymų, jeigu reikia apsispręsti svarbiu gyvenimo klausimu?

Kiekvienam skirtingai. Aukštesnės jėgos su kiekvienu bendrauja ta kalba, kurią tas asmuo geriausiai supranta. Tad ir ženklus atsiųs kiekvienam tokius, kokius jis bus pajėgus suprasti. Universalios ženklų kalbos nėra. Kaip ir sapnininkai nelabai turi prasmės, nes kiekvieno pasąmonė suformuota unikalios patirties siųs ženklų, susijusių su to žmogaus patirtimi. Pavyzdžiui, jeigu man būtų įkandęs mylėtas šuo ir būčiau suvokusi tai kaip artimojo išdavystę, galbūt pasąmonė panaudotų tą pavyzdį bręstančiai problemai atspindėti santykiuose su draugu. O gal tos patirties išvada būtų buvusi visiškai kitokia, kad nereikia provokuoti pavojingo padaro. Tuomet piktas, kandantis šuo sapnuotųsi kaip perspėjimas, kad pati elgiuosi rizikingai. Tik pats žmogus gali iššifruoti gaunamus ženklus. Jeigu jų nesupranta, gal tai visai ne ženklas…

Galima matyti ir kitų žmonių, tarkime, vaikų, sutuoktinio, likimo ženklus?

Galima, kalbant ne apie banalius prietarus, o apie gilų žvilgsnį į kito žmogaus elgesį, savybes, gyvenimo aplinkybes. Tiesa, tai bus panašu į bandymą suprasti kažką, vertinant vien paviršių. Neįmanoma pažinti kito žmogaus sielos gelmių, žinoti visų jo minčių ir jausmų. Todėl tam tikrų ženklų stebėjimas ir interpretavimas dažniausiai vyksta per savo patirtį. Taigi galima ir klaidingai suprasti.

Ar ženklų ieškojimas pernelyg neįtraukia? Galbūt geriau nežinoti savo likimo?

Tikrai nerekomenduoju nuolatos ieškoti tam tikrų ženklų, bet vidinis susiderinimo su savo siela ir likimu jausmas, atvirumas aukštesniųjų jėgų vedimui leis pajusti gaunamą perspėjimą, patarimą, paraginimą. Gyvenimas įgyja prasmę, kai suvokiame savo misiją, ką atėjome nuveikti, pasiekti, kuo tapti. Juk natūralu, kad iš pasodintos pomidoro sėklos vėliau užauga pomidoro daigas, kuris subrandina pomidorus, o iš gilės – ąžuolas. Jeigu pomidoro sėkla „manys“, kad ji turi tapti ąžuolu, „jausis“ nepatenkinta savo ūgiu, išvaizda, nevertins ir nepuoselės savo vaisių. Gamtoje tokių kvailysčių nėra, o žmonės tai daro nuolatos – lygiuojasi į įvairius stereotipus, siekia vienodos standartinės laimės ir nepuoselėja savo unikalumo, eina ne savo keliu. Tada ateina ženklai –  pavyzdžiui sunkumai, ligos, beprasmybės ir nepasitenkinimo jausmas. Žmogus kenčia ir galvoja, kad aplinkiniai nesuteikia jam trokštamos laimės, aplinka bloga, pasaulis neteisingas. O laimė žmogų aplanko tada, kai jo siela realizuoja savo misiją ir išreiškia savo tikrąjį „aš“.

Taigi reikėtų paklausti savęs, ar realizuojate savo misiją ir potencialą, ir atsakymas bus akivaizdus iš to, ar jaučiate įkvėpimą, entuziazmą ir džiaugiatės gyvenimu. Paklauskite savęs, ko iš tiesų norite, ir rimtai apsvarstykite pirmą impulsyvią mintį. Paklauskite savęs, kaip turite tobulėti, ir įsižiūrėkite, kokias situacijas siunčia likimas, kokių savybių jos iš jūsų reikalauja, kad būtų pozityviausiai išspręstos.