Gilus žvilgsnis į save per vieną Taro kortą

Noriu pasidalinti kai kuo labai asmenišku ir giliu apie tai, kaip net ir viena korta uždavus esminį klausimą, atsivėrus atsakymui gali paskatinti įsijungti lemputę smegenyse. Tam turiu papasakoti kai ką apie save.

Man esant gal 5ar 6 metų gydytojas mamai pasakė „ruoškis, dar kokie 3 metai ir vaiko nebeturėsi”. Apie mirties nuosprendį sau žinojau nuo pat tos dienos, kai jis buvo ištartas ir gyvenau su tuo visą vaikystę ramiai priimdama neišvengiamą. Bet prognozės nepasitvirtino, diagnozę pakeitė į švelnesnę ir nors su metais fizinės jėgos vis silpsta, prieš kelis metus priėjau iki to,kad teko įsigyti neįgaliojo vežimėlį, tačiau aš gyvenu, džiaugiuosi gyvenimu, myliu, kuriu, realizuoju save, jaučiuosi reikalinga ir kupina ugnelės.

Su savo fizine būkle, kai ją įvardino kaip genetinę, aš tiesiog susitaikiau ir gyvenau toliau, galbūt labiau nei daug sveikų ir stiprių žmonių. Savęs negailiu, net nepavadinčiau savo negalios didele nelaime, tik komplikacija, bei didžiausia savo mokytoja. Ties klausimu „už ką man tai?” niekada neapsistojau ir orientavausi į „kokiu tikslu?”. Šiandien po pokalbio su viena moterimi, kuri paklausė „kodėl?” apie savo problemą, man kilo noras užduoti gilų klausimą apie savo situaciją.

Aš paklausiau ką man duoda tokia mano būklė? Ir atverčiau Taurių 4. Žvelgiu į ją ir plūsta įvairiausios mintys, bet svarbiausia jog tokia mano būklė leidžia man kažką atstumti, nepriimti. Aš esu užčiuopusi savyje kažkur labai giliai slypinti paties gyvenimo atstūmimą, mintį jog šitaip aš nenoriu, tokio aš atsisakau ir nepriimu. Ligos simptomai ėmė reikštis praėjus šiek tiek laiko po didelių pokyčių šeimoje, giminėje esant nesutarimams, dėl kurių pamenu jautusi nusivylimą mylimais žmonėmis.

Ne visuomet tokius dalykus pavyksta tiksliai įvardinti žodžiais, bet žiūrėdama į kortą jaučiu ryšį su jos emocinę būsena. Atsiribojimas, pasyvumas, atsisakymas kažką priimti, pasinėrimas į save, užsidarymas savo kiaute. Anksčiau jaučiausi labai įsiraususi į savo kiautą. Aš tikrai norėjau atsiriboti, būti viena, perskaičiau visas knygas, kokias tik radau apie negyvenamas salas, po to kai užsikabinau už Robinzono Kruzo. Bet žinau irtai, kad su laiku man tapo per ankšta savo kiaute ir noras prasmingai gyventi, veikti, realizuoti save verčia peržengti vieną barjerą po kito vis spartesniu tempu.

Užčiuopus tokią emociją, tokį vidinį bloką negaliu gi palikti jo ten, kur radusi. Gal jei kilo toks klausimas ir noras gauti atsakymą, atėjo laikas išlaisvinti savyje įstrigusią ir jėgas atimančią emociją, pilnai atsiverti gyvenimui. Išsitepiau terapiniu eterinių aliejų mišiniu Transformation, kvėpuoju juo, leidžiu sau išgyventi tą užčiuoptą emociją, pilnai ją išjausti. Tik taip ji gali būti išlaisvinta – išjautus, supratus, priėmus ir paleidus. Kad giliau įeiti į būseną atsisėdu kortos veikėjos poza. Sukryžiuoju rankas, susigūžiu, nusisuku. Mano sveikatos būklė, fizinis silpnumas leidžia man nieko nedaryti, atsiriboti, ypač nuo jausmų, santykių, permainų.

Atėjo mintis ir noras ištraukti dar vieną kortą, pamatyti to proceso, kuris manyje vyksta – dabar ir per visą laiką gyvenant su „ligos” uždėtais apribojimais. Ištraukiau Taurių 5. Tai nusivylimo, liūdesio, apgailestavimų ir ašarų simbolis, bet tuo pačiu tai sekantis skaičius po Taurių 4,žingsnis į priekį per neigiamų emocijų išjautimą. Vis ryškiau užčiuopiu savyje emociją tarsi būčiau kažkuo taip nusivylusi ar liūdėjusi dėl netekties, kad nusprendžiau daugiau niekada to neįsileisti, nejausti. Kas gi tai… kažkoks jausmas, kažkokia patirtis? Vis sunkiau rasti loginį ryšį tarp priežasties ir pasekmės, tačiau žinau jog kartais ta logika ne visai „logiška”.

Traukiu jau paskutinę kortą norėdama suprasti ką aš atstūmiau. Mylimieji. Meilė, santykis, ryšys. Taip, norą gyventi vienai negyvenamoje saloje darosi lengviau suprasti, bet kaip tai atvedė prie fizinio silpnumo? Ak taip, pamiršau jog reikia klausti kokiu tikslu… Juk tai Visatos pagalba išsigydyti tą traumą, peržengti savo barjerą. Tai pagalba bizūno metodu, juk jei man reikia fizinės pagalbos nori nenori tenka atsiverti santykiams, kurti ryšius, priimti pagalbą ir įsileisti ką nors į savo širdį.

Dar kartą gavau priminimą jog klaidų nėra, viskas dėsninga ir logiška. Ir bausmių nėra, yra tik pagalba kelionėje į harmoniją, vienovę ir meilę. Ne visuomet pavyksta pereiti visą procesą iki galo, iki pozityvios išvados, iki susitaikymo, anksčiau tikrai sustodavau pusiaukelėje, ties kaltinimais ir pykčiu. Tačiau sąmoningumą keliantys terapiniai eteriniai aliejai neleidžia to padaryti, veda toliau ir giliau, padeda išrišti įstrigusias emocijas. Jaučiu jog jos pajudėjo.

Štai kaip aš sau naudoju Taro – žvilgsniui į save, vidiniams pokyčiams, kas taip stipriai keičia ateitį, kad tampa beprasmiška ją prognozuoti. Iliuzinį saugumo jausmą, kurį suteiktų ateities žinojimas, iškeičiu į jaudulį ir įkvėpimą kurti savo unikalią gyvenimo patirtį.