Kodėl mes vis dar tikime pasakomis

Populiariausia pasaka, kuria besąlygiškai tiki tikriausiai 85 proc jaunų žmonių yra „jie susituokė ir gyveno jie ilgai ir laimingai, vargo, rūpesčių nematė”. Bet populiarus pokštas, kuriame yra daug praktiškos išminties klausia kodėl visos pasakos baigiasi vestuvėmis? Ir atsako, jog po vestuvių baigiasi visos pasakos. Kodėl tiek daug nusivylusių meile ir santuoka, išsiskyrusių ar liekančių gyventi kartu tik iš pareigos vaikams?

Manau kaltas tas pats tikėjimas pasakomis, tiksliau nerealistiški lūkesčiai. Kažkodėl būtent santykių ir meilės sferoje esame linkę tikėti mitais, kuriuos turėtų išsklaidyti net kruopelytė logikos. Kalbu apie visų pirma apie mitą jog „kiekviena Barbė turi turėti po Keną”, kad moters laimė yra turėti vyrą ir šeimą, kad moters gyvenimas negali būti pilnavertis, prasmingas ir laimingas be vyro. Mūsų seksualizuota visuomenė ir medija, kuri propaguoja tiek laisvą seksą ir chaotišką gyvenimo būdą, tiek požiūrį, kad negali būti pilnaverčiu, be antrosios pusės daro didžiulę žalą.

Man baisu darosi kai net iš 16-18 metų merginų girdžiu nevilties kupinus klausimus „Kada pagaliau rasiu savo vienintelį?”, „Kas man negerai, kad dar neturiu vaikino?”. Dvidešimtmetės rašo jog „jau seniai yra vienišos” ir nemato gyvenimo prasmės, niekas kitas joms neįdomu jei nėra vaikino. Jei jums tai neatrodo pakankamai baisu, manau kartu su manimi būsite šokiruoti, jog man yra tekę gauti aštuonmetės ir dar kelių panašaus amžiaus mergaičių prašymus padėti užkerėti, užburti berniuką, kad jas pamiltų. Cituoju geriausią moters nepilnavertiškumo be vyro pavyzdį „jis debilas, bet aš vis tiek jį myliu ir noriu jį užkerėti”. Tai aštuonerių metų mergaitės laiškas. Kaip manote, neskantant visuomet pasitaikančių išimčių, kada žmogus – mergina, vaikinas – yra jau pakankamai subrendę rimtiems vyro ir moters santykiams, brandžiai meilei ir sąjungai? Ir ar pajėgus sukurti laimingą ir harmoningą sąjungą yra  jau vyresni žmonės po to kai turėjo kelis nepavykusius santykius kol dar nebuvo jiems subrendę ir parsineša visą tą bagažą į vėlesnius ryšius? Lauksiu jūsų nuomonių komentaruose apačioje.

Antras nepaprastai žalingas mitas vadinasi „Princas ant balto žirgo”. Visos jo laukia, visos apie jį svajoja ir jo ieško įsitikinusios, jog likimas ar aukštesnės jėgos yra visoms paskyręs po „tą vienintelį”. Jis turi ateiti į merginos, jaunos ar vyresnės moters gyvenimą, sužavėti ją ir padaryti laiminga. Graži rožinė svajonė, bet jei visame pasaulyje būtų tik vienas vienintelis mums skirtas ir tinkamas, tikimybė jį rasti būtų apgailėtinai maža. Renkamės paprastai iš ne tokio jau ir didelio mums pažįstamų žmonių rato artimiausioje geografinėje aplinkoje, nors šiuolaikinės technologijos ir galimybė keliauti leidžia ieškoti ir tolėliau.

Jei šis mitas, jog „gali būti tik vienas” būtų teisingas mylėtumėme tik kartą gyvenimą jei pasisektų jį rasti. Bet tikriausiai jei paprašyčiau komentaruose pasisakyti moteris, kurių gyvenime buvo daugiau nei viena didelė meilė ir artimas žmogus tokių atsirastų labai daug.

Toliau dar baisiau – šis žmogus turi išspręsti visas problemas ir padaryti moterį laimingą, t.y. imtis atsakomybės už jos gyvenimą, laimę, savirealizaciją ir viską viską. Ar ne per didelė našta vienam žmogui ir ar apskritai kažkas kitas gali tapti atsakingas už mūsų gyvenimus ir laimę? Manau čia yra  lengvos išeities arba pasiteisinimo paieškos tam, kad moterys vengia atsakomybės už savo gyvenimą ir nori permesti viską ant kažkieno kito pečių. Jei vyrų pečiai ir stipresni, tai tik tam, kad mus apgintų, nešiotų ant rankų ir kad būtų į ką žiūrėti ir grožėtis, bet čia ne į temą 🙂

Siūlau išmesti iš pasaulėvaizdžio tokius lūkesčius kaip „Atjos mano princas, tas tikrasis, išrinktasis ir padarys mane laimingą” ir pačioms tapti Princais ant balto žirgo arba kaip Taro kaladėje – Taurių Riteriais ir pačioms siekti savo laimės, eiti kur veda širdis ir būti atsakingoms už savo gyvenimą. Neuždėkime mylimam žmogui per didelės naštos nuspręsdami jog „tik jis vienas gali išgelbėti pasaulį”, tai yra imtis atsakomybės už mūsų gyvenimą ir laimę visą likusį gyvenimą. Pačios neškime šią atsakomybę ir būkime laimingos čia ir dabar, priimdamos, gerbdamos ir mylėdamos save tokiomis, kokios esame ir šalia esančius žmones tokiais, kokie jie yra.

Kitos iliuzijos ir iš pasakų ir romantinių filmų susijusios su viltimis, jog radus tinkamą žmogų viskas bus lengva, gražu ir tobula, kad santykiai kuriami tam, kad kartu būti nepadoriai laimingais 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę. Tai skatina vis keisti partnerį, lengva ranka išardyti vieną sąjungą po kitos, net pateisinti save mėginant laimę su kitos moters sutuoktiniu ieškant „sau skirtojo”. Net jei antrą pusę mums išrenka aukštesnės jėgos ir sujungia mus per meilę, kuri užtemdo protą, nejau manote, kad aukštesnės jėgos antrąją pusę dovanoja vien laimei ir džiaugsmui? Jei meilės paradui vadovauja kažkas iš aukščiau, tai motyvai garantuotai bus mūsų psichologinis ir dvasinis tobulėjimas ir antroji pusė bus duota tokia, kokios nusipelnome, kokios mums reikia, kad mus auklėtu ir skatintų augti.

Tuokdamiesi prisiekiama būti kartu ir džiaugsme, ir varge, ir laimėje, ir nelaimėje, ir turte, ir skurde, ir sveikatoje, ir ligoje iki mirtis išskirs. Kol nepradėjote romantiškai dūsauti pakartokite tamsiąją pažado pusę – varge, nelaimėje, skurde ir ligoje iki mirties. Santuoka yra tam, kad kartu pereiti viską gyvenime – ir šviesius, ir tamsius periodus būnant vienas kitam atrama, paguoda ir stiprybės šaltiniu. Ir prisiekiame mylėti, gerbti bei tausoti. Kaip dažnai ignoruojama pagarbos dalis, ką aš suprantu kaip kito žmogaus priėmimą ir vertinimą tokiu, koks jis yra, nesitikint, jog jis pasikeis ir taps tokiu, kokį jį norime matyti.